Kas slepiasi plastikinėse gertuvėse?
Plastikiniai indai tapo neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Jie gaminami iš įvairių rūšių plastikų, tokių kaip polipropilenas, polistirenas, polietilenas ir kt. Šios medžiagos pasirenkamos dėl savo lengvumo, tvirtumo ir atsparumo drėgmei. Didėjant daugkartinio naudojimo maisto pakuočių paklausai, pramonė vis dažniau siūlo patvaresnius produktus, pagamintus iš įvairių plastikinių medžiagų.
Su maistu besiliečiančios medžiagos gaminamos iš skirtingų monomerų – pagrindinių polimerų statybinių blokų. Šių medžiagų gamyboje vyksta cheminiai procesai, kurių metu pridedamos įvairios pagalbinės medžiagos, padedančios suformuoti reikiamas plastiko savybes. Tai gali būti plastifikatoriai, stabilizatoriai, antioksidantai, apdorojimo medžiagos ir kt. Visas jas galima būtų apibūdinti kaip „tyčia pridėtas medžiagas“. Nors jos reikalingos plastiko savybėms užtikrinti, šios medžiagos neturėtų turėti cheminio poveikio su jomis kontaktuojančiam maistui.
Tačiau plastiko gamybos metu, dėl vykstančių reakcijų ar medžiagų skilimo, gali susidaryti tarpiniai junginiai, kurie lieka galutiniame gaminyje. Be to, į plastiką gali patekti nenumatytų priemaišų. Dėl aplinkos veiksnių, tokių kaip temperatūra ar šviesa, gali formuotis ir nauji junginiai, kurie nebuvo sąmoningai įtraukti į sudėtį. Tokie junginiai vadinami „netyčia patekusiomis medžiagomis“.
Taigi, plastikiniuose gaminiuose gali būti įvairių „tyčia“ ir „netyčia“ patekusių medžiagų, kurios, sąveikaudamos su maistu, gali į jį išsiskirti. O kartu su maistu jas suvartojame ir mes.
Selina Tisler su kolegomis iš Kopenhagos universiteto (Danija) tyrė nelakių cheminių medžiagų migraciją iš daugkartinio naudojimo plastikinių gertuvių, pagamintų iš skirtingų polimerų. Tyrime naudotos gertuvės, pagamintos iš polietileno tereftalato (PET), didelio tankio polietileno (HDPE), mažo tankio polietileno (LDPE), polipropileno (PP), polistireno (PS), silikono ir kitų medžiagų.
Mokslininkams nepavyko identifikuoti beveik 1000 išsiskyrusių junginių. Iš žinomų junginių nustatyta, kad silikono gaminiai išskyrė ftalatus ir kitus plastifikatorius, o iš PP gertuvių buvo aptikti šviesos inhibitoriai, skaidrinimo ir dengimo medžiagos bei bisfenolio A dariniai.
Įvertinę nustatytas ir kiekybiškai įvertintas chemines medžiagas, tyrimo autoriai kaip rizikingiausius plastikus nurodė silikoną, PP ir PE. Mažiausiai cheminių medžiagų migravo iš PS ir PET gaminių. Be to, skaidrių gertuvių tyrimų rezultatai buvo geresni nei spalvotų, nes jose nebuvo papildomo taršos faktoriaus – dažiklių. Iš silikono išskyrė daugiausiai nežinomų junginių.
Tyrimų rezultatai tik dar kartą patvirtina, kad plastiko saugumas priklauso nuo jo naudojimo sąlygų – tas pats plastikas vienomis aplinkybėmis gali būti saugus, o kitomis – kelti riziką. Atliekant bandymus su vandeniu, laikant jį plastikinėse gertuvėse 48 valandas kambario temperatūroje, nustatyta, kad iš PS ir PET pagamintų gaminių migruojančių medžiagų kiekiai buvo minimalūs, todėl jų poveikis žmogaus sveikatai – mažesnis.
Ankstesni tyrimai rodė, kad riebių maisto produktų nerekomenduojama šildyti PS plastiko pakuotėse, nes tai lemia didesnę cheminių medžiagų migraciją ir gali kelti didesnę grėsmę sveikatai. Ilgą laiką buvo teigiama, kad saugiausi plastikai yra PP ir PE, tačiau nauji tyrimai rodo, kad ši nuomonė nėra vienareikšmė.
Tyrimo autoriai daro išvadą, kad siekiant apsaugoti vartotojų sveikatą, būtina atlikti išsamesnį plastikinių gaminių vertinimą. Dabartiniai metodai yra nepakankami, nes daugiausia dėmesio skiriama tik „tyčia pridėtų“ medžiagų analizei. Naudojami tikslinės analizės metodai neleidžia įvertinti visų galimai migruojančių medžiagų. Be to, apie daugelio jų toksiškumą trūksta duomenų arba jų apskritai nėra. Ši problema plačiai pripažįstama mokslo bendruomenėje. Norint įvertinti realų migruojančių junginių poveikį žmogaus sveikatai – ypač mišinių atveju – būtina atlikti tolesnius tyrimus ir surinkti išsamesnius duomenis.
Šiuo metu vis dar nėra suderintų Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių silikoninių medžiagų, skirtų sąlyčiui su maistu, naudojimą.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, verta prisiminti, kad plastikiniai indai ir pakuotės – nors ir patogūs bei plačiai naudojami – nėra pats saugiausias pasirinkimas maisto laikymui. Jei vis dėlto renkamės plastiką dėl jo kitų privalumų, rekomenduojama:
- nešildyti maisto plastikinėse pakuotėse, net jei jos pažymėtos kaip tinkamos naudoti mikrobangų krosnelėje;
- kiek įmanoma trumpinti maisto sąlytį su plastiku.
Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija atlieka plastikinių gaminių, skirtų liestis su maistu tyrimus. Atliekami bendros migracijos tyrimai naudojant skirtingus modelinius tirpalus, imituojančius įvairius maisto produktus, formaldehido, metalų migracijos ir kiti tyrimai. Daugiau informacijos apie tyrimus rasite čia.
Parengė Cheminių tyrimų skyriaus Ne maisto medžiagų ir gaminių tyrimų poskyrio vedėja Dalia Uksienė.
Atnaujinimo data: 2025-06-05
Taip pat skaitykite:
NVSPL atstovė dalyvavo tarptautinėje konferencijoje Rygoje
Papildytas pranešimas apie tarptautinį Salmonella Stanley protrūkį Europoje
NVSPL atstovė dalyvavo tarptautiniame kvėpavimo takų virusų stebėsenos susitikime Vienoje
Biologinė įvairovė: erkių pernešamų ligų laboratorinis stebėjimas